2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

IŠ(EINANTI) SU VILNIUMI



                                                 
Dalinuosi, ir jau gal net nebe tai. Gal labiau… atsiskiriu, atsikerpu iš savo miesto.  Ne, nebėgu.  Nėra jokios panikos, paniekos. Yra tik pokytis, dabar į savo Vilnių grįžinėsiu tik ten kur noriu ir kaip noriu. Nebebus mikro ir makro , miegančių ir naujų rajonų. Liksiu tik aš ir mano  išties mylimas, irgi apkarpytas Vilnius. 
 Mano poreikiai , mano polėkiai  , mano likusios ištrintos kreida rašytos Kajoko  poezijos  nuo Užupio sienų,  ar nakčia iššūkautų Radausko eilių Sereikiškių parke. Mano naktinėjimai vidury kelio, nes smagiausia naktį mieste eiti ant baltų trumpučių linijų, skiriančių dvi eismo juostas- nematomos priekio ir atgalios kryptis. Rūko rytai, ir violetiniai miesto nakties dangūs. Mano lietūs ir visi susitikimai juose. Sulūžę batai, privertę per miestą keliauti basai, vėjuoti tiltai su iškeltomis rankomis, varpų skambėjimai, atsimušantys į širdies aidą. Aš išeinu sau, o miestas lieka man. Galėsiu dalinti pažadus “ aš atvažiuosiu, tave aplankysiu” , galėsiu laukti žinių iš Vilniaus, prie laukinės pašto dėžutės. Mano sulaukėjusi skardinė niekada neužsipildys reklaminėm popierinėm šukėm, niekas tikrai  neturės tokio užsispyrimo jų tiek man čia prinešti… Tai bus turbūt panašiai, kaip kad su mano mylima amžiną jai atilsį, močiute. Paskutinėmis savo sunkios ligos dienomis jai kasdien leisdavau morfijų. Per tą ligą ir tuos nuskausminamuosius ji man prikalbėjo tokių dalykų, į kuriuos tiesiog privalėjau nekreipti dėmesio. Kartais juokingi, kartais įžeidūs, o kartais priešiški, lyg ką blogo daryčiau, lyg tas blogis ir būčiau aš… Kai ji mirė mano mylima draugė pasakė, jog po kurio laiko visą tai išsitrins, liks tik tai, kas svarbu, kas brangu ir mylima…. Taip turbūt jau nutinka man… aš po truputį pamiršiu visa tai, kas man nepatiko Vilniuje, kas slėgė ir gimdė apatiją, kas varė neviltį ir murkdė monotonijoj.  Įsimylėti savo miestą iš naujo, niekada nebėgti iš jo, bet, priešingai, susitikinėti kaip ką tik užgimusiems meilužiams. Kartais ignoruoti  jį ir užsukti ten tik… kad ir batų, nes Utena mano dydžio neturi, arba turi dvi poras ( nes tokios dvi jau čia gyvena) , bet šitame mieste su tokiu dydžiu apsigyvenau ir aš, o tai reiškia, kad , persikrausčius čia, apie mano batų dydį niekas iš prekybos vietų nebuvo informuotas. 
 Aš per daug ilgai svajojau apie gyvenimą sodyboje ir per daug ilgai mano miestas mane tokią pakentė- nuolat niurnančią, be vietos ir be patogaus jausmo… Jis, būtent jis, mano Vilnius taip ilgai  tausojo ir lepino  mane. Butas, kurio niekada nuo vaikystės nemėgau, atnešė mūsų gyvenime nuostabias mergaites, gražią kūrybą, kurios dėka susipažinome su tokia begale nuostabių žmonių…  Aš skolinga savo miestui… tad, kas kartą tyliai šnabždėsiu , pasakosiu ir kursiu istorijas, deklamuosiu seniai išmoktas ir niekada nepamirštas eiles  jam, vos tik įžengsiu į jį.

Ateis sekmadienis. Ant duonos tepsim bučinius
ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim po margaspalvį, saulėtą,
triukšmingą miestą
kaip du neklaužados vaikai.

Ir – tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę,
pripilsim bokalus oranžinio alaus,
ir baro dūmuose – toj laivo perkimštoj
kajutėj –
prie broliško peties nedrįsim prisiglaust.

Ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai,
už lango laikas plauks, ir mes užmiršime, kad
jis yra...
Ateis sekmadienis. Ir septyni žibintai duš
į miltus.
Spalvotais konfeti ištrykš aušra.
J. Vaičiūnaitė








2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

KRAUSTYMOSI NUOJAUTOS




 Šįvakar pagaliau pabaigiau lakuoti grindis...nežinau,...pasakyti jog dabar jaučiuosi laiminga ir pakylėta – negaliu. Tas mirtinas dvikomponentis lako kvapas many užmušė viską...Kaip taikliai nuo tokio nuodo susigarankščiavo mano lūpos. Apatinėj luposkyroj, kas kelis mm atsirado mažos nusausėjusios, raudonio užspalvintos, žaizdelės. Sau pačiai primenu  tą niekšą iš filmo „ Avinėlių tylėjimas“ ...mažas grindų kanibalas, užnuodijęs visą kambarį... Ir visgi... Tai pabaiga... grindjuostės, kurias priglausime prie sienų jau nebesiskaito... Šį šeštadienį vešime baldus...vaikai TAIP laukė savo lovų...savo asmeninio muistymosi per naktis, be jokio priekaišto iš šono...( gulim skersai sofos, keturiese, jau antras mėnuo....Aš- beveik duobėj, prie sienos, o Adomas ant nuvytusio čiužinio, prie grindų...Jame tiek skylių, kad jau nebematom prasmės jas užkamšyti...vis tiek oras iki ryto išsileidžia, o tai, paryčiais, sukelia tik įsiūtį...tad, miegas pas mus labai sąlyginis,  toks „ užpildykite šią pažymą ir jums bus duotas nemokamas...“ tas kažkas, kas negali vadintis geru miegu ir visgi, tai – miegojimas..).
 Adomas jau antra diena bute išrinkinėja baldus. Mes, visos moterys, čia, sodyboje...akimirka, kai pagaliau miegosime šiltai- nebetoli...Gal ši naktis tokia paskutinė( gal priešpaskutinė, gal prieš prieš ...) ...Šaltajame gale iš lubų pastoviai krinta spaliai. Naktimis, kai katė laipo palėpėj, mums nuolat nukrinta ant miegančių akių sauja spalių... Taip kad...mes LABAI LAUKIAME savo kambario ir savo miego...  

2013 m. rugsėjo 19 d., ketvirtadienis

RUDENĖJANT



Mes labai pritilę ir virtualioje erdvėje beveik nesirodome.  Namuose visiškas balaganas.  Nesvietiškai gražus, dulkėtas , purvinokas...It kokiam sulėtintam filme kasdien viso ko padėto ne vietoj, ar nubirusio  iš kažkur randasi vis daugiau. Daiktų makalynė iš lėto formuojasi į kažkokį sūkurį-  mažytį kambario tornadą, o laisvos vietos praeiti, pralysti ( praslysti) tampa vis mažiau. Vaikai jau nebepajėgia pasiekti  lempos jungiklio, nes maišuose , prie sienos pūpso iš buto atvežti rudeniniai- žieminiai drabužiai...
...Vienas galas skęsta atsivežta ar jau spėjusia įsigyventi buitimi, kol kitam gale vyksta jaukių namų virsmas.  Japoniškas sodas ( turiu omeny mūsų remontuojamą kambarį)  perėjo savo reinkarnacijas ir  tuoj  pasieks nušvitimą. 









Grindų dar nėr, sienos dar plikos ir truputį,  dar labai truputį kiauros, tos truputį LABAI kiauros vietos jau užlopytos, langai vis dar kaip plonos viengubos paklodės. Tačiau lubų lentos, kurios buvo apkaltos fanieros plokštėmis, jau nudengtos ir nušveistos, stačiamalkis restauruotas ir irgi nušveistas , ilgametės sidabriškos spalvos belikę tik koklių tarpuose. Priemenė pilna plokščių, šiltinimo gigantiškų pakuočių. Palėpėj irgi teko susigrūsti keliolikai pakuočių... Kaip ir visko labai daug... 
Dar, iš tos palėpės Adomas išnešė šimtamečius spalius, lapus ir molio gabalus, dabar gi aš, juvelyriškai lenta po lentos krapštinėju lubų tarplentes nuo spalių dulkių ir molio gabalėlių... Kad nebebyrėtų joks šimtametis dulkis iš viršaus.

Pagaliau išvalytas ir šulinys. Mūsų gražus  naivumas, kad ten, ant povandeninės žemės  buvo paguldytas didžiulis akmuo, neleidžiantis kibirui  braižyti dugno ir tokiu būdu nekeltų purvinų padugnių bangų subliuško, kai iš gilios tamsybės buvo ištrauktas: seniai paskendęs kibiras su nutrūkusia grandine , metalinis puodelis, kažikoks sulankstytas metalo gabalas ir buvusio seno dangčio lentgaliai...dar, žinoma, šiek tiek,  o gal ir daugiau nei šiek teik visokio purvo ir dumblo...
Ir dar... Mūsų šeimoje – didžiulis pagausėjimas, mūsų katytė Miu atsivedė penkis katiniukus. Ak, vėlgi, šventas naivume, kažkodėl  nesitikėjome, kad toli nuo kitų kaimų, vienkiemy mūsų mergina prisikvies kavalierių...Gražus ir rainas, naktimis staugia gana keistokai...nebūdingai , veikiau paukštiškai nei katiniškai....Viena laimė, turim jo foto, galėsim vaikams parodyti tėtį .... Ir taip, Valio, Findusas ( mūsų kitas katinas, Miu brolis) tapo dėde ( kas jam nelabai rūpi) ...


  O šįvakar kelių katiniukų vokai pradėjo atsiplėšinėti , jie tuoj tuoj pramerks pilnai savo akeles, tai didžiulis įvykis, kurio visi su nekantrumu laukėme  .  Kaip kad mergaitės laukia, kol galės iki soties pasiniurkyti su mažais kailiniuotais katiniukais be jokios baimės juos per stipriai suspausti... Jie auga labai spėriai, dar prieš savaitę,  vieną kokį atsargiai kaip uoga galėjai įsidėti į savo saują, dabar gi sutelpa tik į abu delnus... Gimė jie Sostinės dienų viduršventėj, šeštadienį...
 Čia džiugina ir stebina viskas, milžiniškas laumžirgis ar mažytis šikšnosparnis įskridęs kambarin... Didžiulis karvių būrys, keliaujantis nuo vienos pievos ant kitos...



Gervių, deja, nebegirdim...jų jau pasiilgstu, o gandrų lizde pradėjo dygti žalios žolių sruogos. Pempės irgi nutilo ir medšarkių būriai nebetupinėja ant medžių,ar elektros laidų, o maži paukšteliukai nebesisupuoja ant plonyčių pievų smilgų. Aitvaras irgi jau liks dulkėti dar ne savo tvarkingame kampelyje .

 Bet atsirado rytiniai voratinkliai sunkiai apkibę rasos lašais, vakarinis rūkas, atėjęs iš niekur ir prigulęs ant laukų it koks skaidrus kailiniuotas padaras, numetęs savo uodegą vienon kelio pusėn, o letenas pasidėjęs pakalnėj.   




 Vyriausioji atsibunda ir klausia- „ Ar yra rūkas lauke? „ – Ir taip beveik kiekvieną rytą prieš einant mokyklon... dar nėra labai jauku keltis pravėsusiam kambary , šaltajame gale nėra jokios krosnies, tad šildomės elektriniu radiatoriumi. Prieš iškišant nosį iš patalų vaikai prašo pašildyti: kojines, pėdkelnės, palaidines ar sukneles ( taip būna ir vakarais, rengiantis naktinius marškinius) ... Per tą laiką jau būna prišilusi virtuvėlė ( čia turime duonkepį ) , ir pusryčiauti tampa daug jaukiau... tik tuos dantis lauke valytis...et...didelio nusiteikimo reikia... o paskiausiai , apsivilkę paltus ir paltukus keliaujame tris šimtus metrų savo keliuku iki didesnio žvyrkelio...laukiame savo rytinio mokyklinio mašiniuko su vairuotoju Romu...  Baigiu gerti  atsineštą pravėsusią  kavą, vaikai bando išgirsti atvažiuojantį mokyklinį automobilį, avių kaimenę.  Įsodinu ir pamojuoju... visos trys ( beje nepaminėjau, dvi mažėlės išsireikalavo darželio, tad, jos irgi turi savo reikalų ) iškeliauja mokyklon, nes ir darželio patalpa randasi toj pačioj gimnazijoj...Vyresnėlė palydi jas iki durų ir keliauja savon pirmokų klasėn.

  Aš grįžinėju namo...prasideda rytas ...