2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

KRAUSTYMOSI NUOJAUTOS




 Šįvakar pagaliau pabaigiau lakuoti grindis...nežinau,...pasakyti jog dabar jaučiuosi laiminga ir pakylėta – negaliu. Tas mirtinas dvikomponentis lako kvapas many užmušė viską...Kaip taikliai nuo tokio nuodo susigarankščiavo mano lūpos. Apatinėj luposkyroj, kas kelis mm atsirado mažos nusausėjusios, raudonio užspalvintos, žaizdelės. Sau pačiai primenu  tą niekšą iš filmo „ Avinėlių tylėjimas“ ...mažas grindų kanibalas, užnuodijęs visą kambarį... Ir visgi... Tai pabaiga... grindjuostės, kurias priglausime prie sienų jau nebesiskaito... Šį šeštadienį vešime baldus...vaikai TAIP laukė savo lovų...savo asmeninio muistymosi per naktis, be jokio priekaišto iš šono...( gulim skersai sofos, keturiese, jau antras mėnuo....Aš- beveik duobėj, prie sienos, o Adomas ant nuvytusio čiužinio, prie grindų...Jame tiek skylių, kad jau nebematom prasmės jas užkamšyti...vis tiek oras iki ryto išsileidžia, o tai, paryčiais, sukelia tik įsiūtį...tad, miegas pas mus labai sąlyginis,  toks „ užpildykite šią pažymą ir jums bus duotas nemokamas...“ tas kažkas, kas negali vadintis geru miegu ir visgi, tai – miegojimas..).
 Adomas jau antra diena bute išrinkinėja baldus. Mes, visos moterys, čia, sodyboje...akimirka, kai pagaliau miegosime šiltai- nebetoli...Gal ši naktis tokia paskutinė( gal priešpaskutinė, gal prieš prieš ...) ...Šaltajame gale iš lubų pastoviai krinta spaliai. Naktimis, kai katė laipo palėpėj, mums nuolat nukrinta ant miegančių akių sauja spalių... Taip kad...mes LABAI LAUKIAME savo kambario ir savo miego...