2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

RUDENS LYGIADIENIS UŽPALIUOSE







Mūsų miestely, žalioj žolėtoj pievoj, mums prinešė daug daug šieno. Šventėm stebuklingą šventę - rudens lygiadienį. Buvom atsakingi už šiaudinių paukščių, arkliukų ir kitokių padarų pynimą, už dūkimą ir siautulį... Manau, kaip pirmokams tokioje veikloje, mums pavyko visai puikiai. Siautulio buvo apsčiai, susikaupusių vaikų veidų pinant pynę- taip pat.









 Pradžioj, norint prisijaukinti sausą šiaudą rankose, visiems vaikams siūlėm išsidūkti, išsišokinėti  ant  džiovintų žolių rumpulo,  paskęsti sausų žolynų šakaliukuose. O kas kiek santūresnis, ar jau  atsidūkęs  , šalimais galėjo pinti savo šiaudo lėlę ar gandrą. 













 Vaikai pynė gandrus, gerves, žvaigždes, drakonus...Gudresniam ar mažesniam pynėm mes arba jų tėvai, seneliai. Vieni vaikai supynė visą kalną žvėrių, paukščių, kiti gamino tik TĄ vieną vienintelį, dar kiti pynė savo broliukams , kurie į šventę atvykti negalėjo.


 
Didžiausias būrys buvo šiaudinių arkliukų. Jais smagu mosikuoti ir visai linksma prasijoti. O ir telpa ant vieno kartais visai nemažai- kokie trys...





   Čia mūsų bibliotekininkė :)





Prasijodinėti galima buvo ir ant tikro , dičkio arklio ir ant mažo juodo ponio, ir bričkelėj pasisėdėti  per visą miestelį  lėtai važiuojant. Mosikavom į šalis savo rankomis ir šypsenomis...kas tai bebūtų - ar žąsinų būrelis ar senolė su pilnu vežimėliu komposto...







Dainavom dainas apie boružes ir pelytes, šunis ir vilkus, bobas ir ožkeles, apie Velnią ir Dievą , liūdesį ir tylą, apie esamus ir išėjusius...



                                                          Deginom šiaudines skulptūras 






 Didžiosios ugnys, degusios ant kalnų, nusileis žemyn, sugrįš į namų židinį...Bet netrukus ant kitų kalnelių, sužibės mažosios žibelės- ant senųjų kapinaičių, kauburiuios  uždegsim  žvakutes,  mirusiems atminti.  Vėlės tykiai sūpuosis ant medžių šakų ar kryžių viršūnėse...

 Kas rytą , lydint vaikus matau kaip linksta, glemba žolynai. Laukiu šalnų pėdsakų, vandeninių voratinklių pynių. Vienas pilnas metų ciklas čia...sodyboje. Ir matau, kad žolynai  ir ganomos pievos, kad keliai ir jų pakraščiai, kad paukščių būriavimosi  ir perėjimo  vietos- visai kitokie negu pernai. Viskas taip pat ir viskas kitaip...Net dangūs kitokie...






Prasivers durys ir tamsa, iš pradžių  gal ir nedrąsiais mostais, bet kas kartą vis toliau mestels savo naktinį audinį. O jau netrukus su visa šalnų suknia įžengs į pritemusias dienas, tapnos paryčiais ir popietėm ... Kelsimės ir gulsimės tamsoj,  rytais ieškosime žibintų, vilksimės storais šitais apdarais, gersime dideliais puodeliais arbatas , imsime "pilstyti" į tamsumas sodrius kepinių kvapus. 

Rudens lygiadienis... Kaip maži padūkę vaikai, perlipom per tvorą , skiriančią dvi ganyklas- šiltąsias, vasarinių pievų žiedų, karvių nuėstų laukų,... į pievas, pilnas drėgmės, klampynės, prietemų, sidabro voratinklių...