2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

EKSPERIMENTAI

Kartais mane apima...ne...greičiau UŽPUOLA koks eksperimentavimo įsiūtis galvoj. Rankos niežti; naktinės, priešmieginės mintys vėjurkais pokši. Adomas, apturėjęs patirtį tokiuose mano "apsėdimuose" , į tai pradžioj žiūri, švelniai tariant- su nerimu...Nes, visų pirma- tai liečia ir aplinką, kurioje mes gyvenam ( pavyzdžiui, kartą man reikėjo keturių sudedamų  stalų sienų paveikslams sudėti, o jų būta išties nemažai), o visų antra- NE VISADA jie pasiteisina ( buvo užėjęs "šišas" daryti didelius indus. Ne, ne vieną ir ne du... deja, tikrai tikrai tomis galiausiai išsikvėpusiomis akimirkomis supratau - neesu keramistas...ir yra kažkokia dydžio riba, kurią peržengus nieko padoraus nesukuriu).
 Taigi...vidinis sielos maištautojas dažniausiai ir pasirodo tada, kai ...nebūtina pasirodyti...tai yra tada, kai trūks plyš darbų kalnai turi nusidirbti ( prieš Kalėdas, prieš muges...)... Įkvėpimas yra gerai, du įkvėpimai- jau šioks toks iššūkis...dar blogiau, kai jų truputį DAR DAUGIAU...tada jau gaunasi chaosas...Galiausiai,  kai ateina pagrindinių darbų užbaigtuvės, kai jau ir truputį atsikvėpiu, ir paraudimas paaky pranyksta  (dešnėje pusėje, po akimi VISADA atsiranda šioks toks rausvas "kleckas" persidirbus, kaip koks matuoklis) ...ateinu prie stalo su šiokiu tokiu ketinimu vėl jį kuom nors apkrauti...
 Kaip idėjų, taip ir užrašų knygučių pas mane DAUG... Jos gali būti visos išrašytos, išpaišinėtos, bet gali "sustoti"  tuštuma ties pusiauju, nes, kad ir koks mielas viršelis, vidinis popierius- nesirašantis, nesipašantis, nešvelnus. Tušinukas sunkiai spėja ant jo rašytis (popierius kažikoks "stabdis") , mintys lekia  greičiau, o tai sudaro šiokius tokius nepatogumus- suspėti paskui savo idėjas, jų variacijas... Taigi...šiuo metu ,ant stalo atidėtos TIK keturios (ne, atsiprašau, šešios- dvi svarbias su savimi maišely šiandien vežiojausi) užrašų knygelės, vienoje iš  jų mano užsiplieskęs medelių pašiaušis,  kitoje prasidės  emalių istorijos...
 Grįžtant prie burbulinių sagelių... visų pirma, kaip koks vaikas, sumaniau molį nusispalvinti ( sukurti savo spalvojimo knygutę) . Vienas nemalonesnių darbų- košė malošė rankose, karts nuo karto dar paberiant pigmento miltelių, kurie sausi nelimpa, tad, juos reikia DAR šiek tiek pašlapinti...

Dėželės su spalvotais pigmentais...Kaip alchemikui-truputį vienos, ant peiliuko galo- truputį kitos...

Mano veido išraiška minkant darinį - išsikreipusi, galva atsilošusi kiek įmanoma toliau ( suprask- nelabai mielas vaizdas ir norisi kuo toliau nuo tokio...) , o rankose -spalvinė gama....

Kai nusišluostai stalą, išsiplauni rankas, klecko gabaliukas nebeatrodo toks atgrasus...


 Sekantys etapai yra jau kūrybiniai ir jie- patys stebuklingiausi... Kartais formas padiktuoja molio struktūra, pavyzdžiui oranžo sukaupęs molis trapus, nebe toks elastingas, greit skilinėja, o mėlynas- nuostabus...  
 Molio medžius galima dekoruoti ne tik "iškasant" skyles ir pasodinant sėklas. Juos taip pat galima dekoruoti skysta  molio mase ( kuri irgi gali būti spalvota). Sutaškuoji, kaip kokius miniatiūrinius morengus...






 Kas kartą sudėliojus kompoziciją, pagauna maži tylūs klaustukai: o kas jeigu ne taip giliai įsodinus burbuliuką, kas jeigu jis vos matomas, kas jeigu paklijuoti jį ne ta pačia spalva, kas jeigu jis ne lygus, o kaip kai kurios sėklos- taškuotos, grublėtos...










                          Kas jeigu pats medelis - kaip kokia žievė, kas jeigu sėklos jau "iškrito"



...Ir tų "o kas jeigu"- begalybė...darai, klijuoji minkai ir nuolat, be perstojo save klausinėji, nes padarius vieną variantą, palieki neišsipildžiusius  visus kitus ....

Su glazūravimu taip pat smagu...juk galima nuglazūruoti viską viską skaidria, bet galima tik įgilinimus...o galima ir tik kraštelius...



                      Galima ant tamsios uždėti tamsią...



Galima ant oranžo pigmento užtepti dar daugiau oranžinės, jau pačios glazūros....


Per laiką pati glazūra( nenaudojama, išdžiovinusi visą vandenį)  gali išauginti kristalus...


Čia užtepta balta glazūra...

                                                       O čia- skaidri



Mažieji medžių  lapeliai net ir išdegti, vietomis turi būti padildyti, kad labiau susilietų su forma.





Čia oranžinės ir raudonos "uogos" pasislėpusios. 

Kai akims pabodo ryškumas, margumas; pusiausvyrai sugrąžinti atsirado akmenys, gėlės...
Rankose ėmė burtis pastelinės spalvos. Kaip nugludinti pajūrių akmenėliai, kaip kerpės, apkramtytos trikampėliais...


             

Nugludintas , kaip akmuo "žalias" molis. Po degimo blizgis pradingsta.

Didesnės skylutės- guzikams sukamšyti :)

                                                                  Krašteliai truputį rausvi...











 Mažyčiai eksperimentai, nebūtinai atsikartosiantys ateityje, nes gal ir nebūtina jiems atsikartoti...O gal užsigulės kelios sėklos lentynoje ir išaugins kitus medžius, grybus, akmenis ir gėles... Palieku galimybėms neišsipasakoti...
Yra rutinos darbuose, yra ir jausmas, kai viskas užsikemša ir žiūrėti, galvoti apie tai nebegali. Bet, galiausiai, kai darbai pasidaro, kai juose jau matosi istorijos, norisi juos kaip kokius bekailius žvėris glostyti rankomis ir akimis.... 

 
                  Galiausiai,vienas smagumas dėlioti kompozicijas. Žaisti su savo išspalvintais kurdvelkiais, akmeninėm gėlėm.